Mokslinės tyrimų programos pagal paramos Lietuvos bitininkystės sektoriui programą

Alytaus rajono gaisro taršos ir gretimose teritorijose esančiuose bitynuose buvo atlikta bičių medaus taršos sunkiųjų metalų (arseno, gyvsidabrio, kadmio, švino) likučiais analizė. Jungtiniai šviežio medaus mėginiai buvo tiriami induktyviai susietos plazmos masių spektrometrijos tyrimo metodu. Medaus mėginiai tyrimui buvo paimti 8 Alytaus rajono kaimuose, kurie pagal Aplinkos ministerijos teršalų sklidimų „vėjų rožę“ įvardinti kaip galimai labiausiai paveikti kaimai Alytaus rajone ir  gretimose teritorijose. Ištirtas 51 bičių medaus mėginys. Bendras gyvsidabrio (< 0,01 mg/kg), bendras arseno (< 0,1 mg/kg) ir kadmio (< 0,01 mg/kg) kiekis medaus mėginiuose neviršijo minimalios aptikimo ribos. Penkiuose (9,8 proc.) mėginiuose  buvo nustatytas švinas, kurio kiekis viršijo minimalią aptikimo ribą (< 0,02 mg/kg). Švinas nustatytas Jurgiškių, Miklusėnų, Panemuninkų, Radžiūnų ir Žiaunieriškių kaimų bitynuose. Meduje nustatytas švino kiekis neviršijo maksimalios leistinos koncentracijos - 0,1 mg/kg.

Bitininkams rekomenduojama nenaudoti įrangos ir priemonių, kurių sudėtyje gali būti  švino. Medus yra rūgštus produktas, todėl jis gali reaguoti su švino turinčiais pviršiais. Švinas nuo paviršiaus gali patekti į medų. Medus negali liestis su jokiu kitu metalu išskyrus nerūdijantį plieną. Avilių nereikėtų statyti vietovėse, kurios yra arti transporto kelių, pramonės ir deginimo įmonių, metalo laužo aikštelių, kurios gali išskirti šviną į aplinką. Maistą bitėms reikėtų ruošti tik naudojant geriamąjį vandenį. Maistas bitėms turėtų būti ruošiamas tik maistinio plastiko ar nerūdijančio plieno induose. Nenaudoti apdorotos medienos korių rėmams. Vidinės avilio dalys negali būti apdorojamos konservantais. Būtų tikslinga Alytaus rajono Jurgiškių, Miklusėnų, Panemuninkų, Radžiūnų ir Žiaunieriškių kaimų bitynuose atlikti tyrimą siekiant nustatyti galimą švino patekimo į medų šaltinį, neatmetant galimybės, kad  švinas pateko į aplinką  dėl kilusio gaisro.

Amerikinio bičių perų puvinio sukėlėjo Paenibacillus larvae sporų paplitimas buvo tiriamas 100 Lietuvos bitynų. Lietuvos bitynuose nustatytas 33 proc. užsikrėtimas Paenibacillus larvae bakterijų sporomis. Paenibacillus larvae bakterijų sporos nustatytos 24 proc. bičių perų, 9 proc. bičių, 4 proc. medaus ir 1 proc. vaško plokštelių mėginiuose. Visoms išskirtoms Paenibacillus larvae (38 vnt.) nustatytas ERIC genotipo pirmas fenotipas. Daugiausiai Paenibacillus larvae sporų nustatyta medaus mėginiuose (1760 sporos /grame medaus, 290 sporos / grame medaus). Viename bičių pere daugiausiai nustatyta 200 Paenibacillus larvae sporų, o vienoje bitėje – nustatyta 120 Paenibacillus larvae sporų. Bičių vaško mėginyje (vaško plokštelėje) aptikta 100 Paenibacillus larvae sporų / grame. Paenibacillus larvae bakterijų sporomis užkrėstos bitės, vaško plokštelė ir medus gali būti Amerikinio puvinio protrūkio šaltiniu.

Siekiant apsaugoti bičių šeimas nuo Amerikinio bičių perų puvinio, rekomenduojama bitynuose taikyti šias prevencijos priemones:

- laikyti sveikas bičių šeimas švariuose aviliuose. Senus korių rėmus, korius ir avilius keisti naujais. Nuolat stebėti bičių šeimų sveikatą bei laikytis higienos reikalavimų. Tikrinti avilius bent tris kartus metuose: pavasarį, vasaros pabaigoje bei rudenį;

- laikyti avilius atokiau nuo kitų bitynų. Bičių šeimas laikyti atokiau nuo užkrėstų bičių šeimų;

- bičių priežiūrai nenaudoti priemonių, naudotų kituose bitynuose;

- nemaitinti bičių šeimų kitų šeimų bičių produktais;

- mažinti bičių stresą (gera mityba, švari aplinka);

- stebėti, kad bitės turėtų pakankamai maisto. Kasmet keisti bent po 3 perų korius. Keisti bičių motinėles, nesilaikančias higienos;

- nuolat stebėti bičių perus, mokėti atpažinti bičių Amerikinio puvinio požymius.

- nuolat valyti bičių priežiūros priemones. Laikytis asmeninės higienos. Naudoti švarius rūbus ir apavą. Nenaudoti žalingų bitėms cheminių medžiagų;

- bičių šeimų negydyti antibiotikais. Užkrėstas silpnas bičių šeimas likviduoti ir keisti sveikomis bičių šeimomis.

Atlikus bičių virusinių ligų tyrimus buvo nustatyta, kad Lietuvos bitynuose labiausiai paplitę yra ūmaus ir lėtinio bičių paralyžiaus, deformuotų sparnų ligos, maišialigės, Varroa destructor erkių ir bičių motinėlių melanozės virusai. Ūmaus bičių paralyžiaus virusas nustatytas 8,8 proc., lėtinio bičių paralyžiaus virusas 10,8 proc., Varroa destructor erkių virusas 36,3 proc., deformuotų sparnų ligos virusas 4,9 proc., maišialigės virusas 32,4 proc. ir bičių motinėlių melanozės virusas 2,0 proc. mėginių. Lietuvos bitynuose nenustatyta Izraelio ūmaus paralyžiaus ir Kašmyro bičių virusinės ligos virusų. Bičių deformuotų sparnų ligos virusų paplitimas Lietuvos bitynuose nuo 80,0 proc. 2012 metais sumažėjo iki 4,9 proc. 2020 metais. Lietuvos bitynuose yra didelis paplitimas maišialigės virusų. Bičių motinėlių melanozės, ūmaus ir lėtinio bičių paralyžiaus paplitimas Lietuvos  bitynuose yra nedidelis, tačiau jis nuolat nustatomas.

Visi bičių virusai bitynuose yra latentinės formos. Todėl  bičių virusinių ligų paplitimui didelės įtakos turi bičių bakterinės, grybelinės ir parazitinės ligos, maisto stoka, nepalankios klimatinės sąlygos, avilio higiena, silpna bičių motinėlė ir kiti faktoriai sukeliantys stresą. Taigi išlaikyti stiprią ir sveiką koloniją yra geriausia virusinių ligų prevencija. Bitininkams rekomenduojama keisti silpną bičių motinėlę, šalinti užkrėstus perus ir imtis visų priemonių, kurios sustiprintų bičių šeimą. Varroa destructor erkės yra pasyvus bičių virusinių ligų platintojas ir padidina bičių sergamumą virusinėmis ligomis. Varroa destructor erkės perduoda virusus bitėms su seilėmis. Todėl Varroa destructor erkių kontrolė yra svarbi bičių virusinių ligų prevencijos priemonė. Rekomenduojama stebėti bičių virusinių ligų paplitimą Lietuvos bitynuose bei tirti faktorius, įtakojančius bičių užsikrėtimą šių ligų sukėlėjais.