AFRIKINIS KIAULIŲ MARAS
Afrikinis kiaulių maras (AKM) – ypač pavojinga virusinė naminių kiaulių ir šernų liga. Žmonių sveikatai ir gyvybei ši liga grėsmės nekelia. AKM yra endeminė liga daugelyje Afrikos šalių. Pirmą kartą į Europą (Portugalija) afrikinio kiaulių maro virusas (AKMV) pateko 1957 m. su maisto atliekomis. AKM protrūkis buvo greitai likviduotas. 1960 m. antrą kartą AKMV išplito Portugalijoje ir Ispanijoje ir tapo endemine liga iki 1995 m. Tuo laikotarpiu AKM protrūkiai buvo nustatyti Andoroje (1975), Belgijoje (1985), Prancūzijoje (1964, 1967 ir 1974), Maltoje (1978), Nyderlanduose (1986) ir Italijoje (1967, 1969 ir 1993). AKMV plitimas buvo susijęs su kiaulių šėrimu maisto atliekomis. Nuo 2007 m. afrikinio kiaulių maro virusas (AKMV) išplito Kaukazo regiono šalyse, Rusijos Federacijoje. 2013 m. AKM protrūkiai nustatyti Baltarusijos Respublikoje, Gardino srityje (židinys užfiksuotas apie 40 km nuo Lietuvos Respublikos sienos). 2014 m. sausio 24 d. pirmasis AKM atvejis nustatytas Lietuvoje.
AKM sukelia Asfarviridae šeimos Asfivirus rūšiai priskiriamas DNA virusas. AKM viruso padermės skiriasi virulentiškumu. Ligos inkubacinis periodas gali trukti nuo 5 iki 15 dienų, bet gali užsitęsti ir ilgiau. Virusas yra atsparus aplinkos poveikiui. AKMV nukenksminamas 60 °C temperatūroje per 30 min., riebalų tirpikliais bei daugeliu komercinių biocidų (1 proc. formaldehidas per 6 d., 2 proc. natrio šarmas per 1 d.). AKMV išlieka stabilus mėnesiais užšaldytas arba 4 °C temperatūroje. Taip pat gali išlikti stabilus didelio rūgštingumo ir šarmingumo aplinkoje (pH 4 arba pH 13). AKMV žūsta apdorojant 70 °C temperatūroje. AKM virusas labai stabilus užsikrėtusių kiaulių ar šernų išskyrose, skerdenose, šviežioje kiaulienoje ar šernienoje ir kai kuriuose kiaulienos ar šernienos produktuose.
AKM virusas perduodamas tiesioginio kontakto būdu su ekskretais, sekretais, krauju, sperma, taip pat šį virusą perneša Ornithodoros erkės. Galimas plitimas netiesioginio kontakto būdu – per apkrėstą inventorių, rūbus, transportą, pašarus, pašarinius priedus, žaliavas, šeriant kiaules virtuvių atliekomis. Ši liga per placentą perduodama vaisiui. Paukščiai, musės ir žmonės gali fiziškai pernešti virusą iš užkrėstų kiaulių sveikoms. Į kiaulių ūkius infekcija gali patekti šeriant kiaules neapdorotomis maisto atliekomis, kuriose yra gyvūninių produktų likučių.
Yra trys šios ligos formos: ūmi, poūmė ir lėtinė:
Ūmi forma– labai virulentiška, sukelianti kiaulių karščiavimą iki 40,5–42 °C, apie ausis, uodegą, pilvą, krūtinę atsiranda odos paraudimų, padažnėja kvėpavimas. Kiaulės neėda, sutrinka jų koordinacija, gali vemti, viduriuoti (kartais su krauju), kiaulėms pasireiškia abortai. Jos nugaišta per 6–13 dienų nuo ligos pradžios. Kiaulių mirtingumas siekia 100 proc. Atliekant patologinį anatominį tyrimą nustatoma generalizuota pasyvi hiperemija, transudatas krūtinės ir pilvo ertmėse, padidėjusi blužnis, pakraujavimai limfiniuose mazguose, ypač inkstų, skrandžio ir kepenų mazguose, taškiniai pakraujavimai inkstuose (žievėje ir meduliarinėse piramidėse bei inkstų geldelėje), pilvo serozose, skrandžio ir žarnų gleivinėje ir širdyje (po epikardu ir endokarde), krūtinės ląstos vandenė, krūtinplėvės taškiniai pakraujavimai.
Poūmė forma sukelia į ūmią formą panašius klinikinius požymius, tačiau šie yra ne taip stipriai išreikšti. Pakyla kiaulių kūno temperatūra, jos beveik visą laiką guli, atsiranda reprodukcijos problemų. Kiaulės gali išgyventi 15–45 dienas nuo infekcijos pradžios. Kiaulių mirtingumas siekia 30–70 proc. Būdingi pakraujavimai limfiniuose mazguose, inkstuose ir blužnyje, plaučių pasyvi hiperemija bei edema ir kartais intersticinė pneumonija.
Lėtinė forma sukelia mažiau pastebimus klinikinius požymius. Užsikrėtusioms kiaulėms pasireiškia trumpalaikiai ligos požymiai, gali pasitaikyti pagerėjimo periodų. Kiaulės netenka svorio, jų temperatūra svyruoja, prasideda kvėpavimo takų uždegimai, odos nekrozės, pasireiškia artritai. Histopatologiniai duomenys rodo padidėjusius limfinius mazgus ir blužnį, diagnozuojamas pleuritas, fibrininis perikarditas ir infiltracinė pneumonija.
AKM diagnozė nustatoma iš epizootinių ir klinikinių duomenų, patologinių anatominių pokyčių. Galutinė diagnozė nustatoma laboratorijoje tiriant patologinę medžiagą, kraują, kraujo serumą. AKM reikia skirti nuo klasikinio kiaulių maro, kiaulių cirkovirusinės ligos, raudonligės, salmoneliozės, pastereliozės ir kitų kiaulių ligų, kurioms būdinga septicemija.
Ligos profilaktika ir likvidavimo priemonės. Gydymo nuo afrikinio kiaulių maro nėra, sergantys šernai ar kiaulės yra naikinami. Ūkyje atliekama dezinfekcija, ribojamas kiaulių transportavimas, stebimi aplinkiniai ūkiai.
Naudinga žinoti ir taikyti keletą prevencinių biologinės saugos priemonių:
- stebėti savo gyvulius, atkreipti dėmesį į neįprastus jų elgesio požymius;
- naujai įsigytas kiaules kurį laiką laikyti atskirai, atidžiau stebėti jų sveikatos būklę;
- kol bus nustatyta ligos priežastis, sergančias kiaules reikia atskirti nuo sveikųjų;
- vengti laukinių gyvūnų kontakto su naminiais gyvūnais;
- laikytis higienos reikalavimų, pvz.: valyti ir dezinfekuoti darbo drabužius, įrangą ir transporto priemones, įvažiuojančias ir išvažiuojančias iš fermos;
- neleisti į ūkį pašalinių asmenų, transporto priemonių;
- nešerti kiaulių maisto atliekomis.
ES referentinė AKM laboratorija
SUSIJUSIOS MOKSLINĖS PUBLIKACIJOS
Atnaujinimo data: 2023-12-17