Pasiutligė

PASIUTLIGĖ - VIENA PAVOJINGIAUSIŲ ZOONOZIŲ

Pasiutligė (rabies, lyssa, hydrophobia) – ūminė virusinė mirtina centrinės nervų sistemos (CNS) infekcija, plintanti per sergančio gyvūno seiles ir pasireiškianti progresuojančiu kamieniniu encefalitu. Ja serga tiek žmonės, tiek gyvūnai. Pasiutligė yra viena seniausių žinomų virusinių infekcijų, pavojingų žmonių ir gyvūnų gyvybei. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje kasmet nuo pasiutligės miršta apie 70 000 žmonių, daugiausia iš jų vaikai besivystančiose šalyse. Daugiau nei 98% žmonių mirčių atvejų nustatomi dėl pasiutlige infekuotų šunų įkandimų. Šikšnosparniai, sergantys pasiutlige gali užkrėsti ne tik kitus gyvūnus, bet ir žmones. Europos šalyse žmonių pasiutligės atvejų registruojama labai mažai. Nuo pasiutligės žmogų ir gyvūną apsaugo vakcina.

Ligos sukėlėjas - neurotropinis virusas

Pasiutligė (rabies, lyssa, hydrophobia) – ūminė virusinė mirtina centrinės nervų sistemos (CNS) infekcija, plintanti per sergančio gyvūno seiles ir pasireiškianti progresuojančiu kamieniniu encefalitu, pavojinga ir žmogaus, ir gyvūno gyvybei. Ligą sukelia neurotropinis virusas turintis RNR, priklausantis Lyssavirus gentiesRhabdoviridae šeimai. Pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto virusologės dr. Ingridos Jacevičienės, šio viruso daugiausia randama sergančių žmonių, naminių ir laukinių gyvūnų galvos smegenyse, daug - stuburo smegenyse, seilių liaukose, seilėse. Šia liga užsikrečiama, kai pasiutęs gyvūnas įkanda žmogui ar kitam gyvūnui, ar apseilėja sužalotą odą. Skirtinguose pasaulio žemynuose ir šalyse pasiutligės virusą gali platinti ir infekuoti įvairios gyvūnų rūšys, tačiau pasiutligės rezervuaras gamtoje yra laukiniai gyvūnai. Rudosios lapės (Vulpes vulpes) yra pagrindinis klasikinės pasiutligės Europos Sąjungoje (ES) vektorius ir rezervuaras. Tačiau Rytų ir Šiaurės Europoje pasiutligės perdavimo veiksniai keičiasi – šiuose regionuose usūriniai šunys (Nyctereutes procyonoides) ir arktinės lapės (Alopex vulpes) ima vyrauti infekcijos grandinėje. Graužikų ir kiškinių šeimų atstovų tarpe pasiutligė nustatoma rečiausiai.

Kaip apsisaugoti nuo šios pavojingos ligos

Norint apsisaugoti nuo pasiutligės, žmonėms reikėtų vengti kontaktų su laukiniais ar nežinomais valkataujančiais keisto elgesio gyvūnais. Įtartinai besielgiančius ar įtariamus sergant pasiutlige gyvūnus būtina izoliuoti. Gyvūnui įkandus, svarbu tinkamai sutvarkyti žaizdą. Jeigu kraujavimas iš žaizdos nestiprus, jis nestabdomas. Žaizdą reikia apie 5 minutes plauti tekančiu vandeniu, dezinfekuoti. Akis, nosį ar burną, patekus seilėms, plauti tekančiu vandeniu. Apkandžiojus sergančiam ar nežinomam gyvūnui, anot virusologės dr. I. Jacevičienės vienintelis efektyviausias apsisaugojimo būdas nuo pasiutligės reikia laiku įskiepyti pasiutligės vakciną. Kadangi liga mirtina, vakcinaciją reikia pradėti kuo skubiau. Žmonėms, kai kuriais atvejais pirmosiomis dienomis kartu skiriamas ir imunoglobulinas.

Tyrimai ir paplitimas Lietuvoje

Pagal klinikinius požymius pasiutligę galima tik įtarti, kadangi ligos požymiai yra būdingi ne tik šiai ligai. Vienintelis kelias, patvirtinantis galutinę pasiutligės diagnozę, yra pasiutligės virusų nustatymas naudojant laboratorinius diagnostinius tyrimus. Pasiutligės tyrimai atliekami Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute. Nuo 2005 metų institutas yra patvirtintas atlikti pasiutligės serologinius tyrimus ir įtrauktas į įgaliotų laboratorijų sąrašą dėl pasiutligės vakcinacijos efektyvumo nustatymo gyvūnams augintiniams (šunims, katėms ir šeškams).

Nuo 2006 m. Lietuvoje pradėta ir sistemingai atliekama laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija nuo pasiutligės naudojant jaukus su nusilpninta vakcina efektyviai sumažino pasiutligės paplitimą. Nuo 2018 metų jaukai su vakcina nuo pasiutligės buvo mėtomi ne visoje Lietuvos teritorijoje, o tik pasienyje, kitaip dar vadinamose buferinėse zonose su kaimyninėms šalims: Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, Lenkija ir Baltarusija. Lietuvoje nuo 2019 m. iki 2021 m. spalio mėn. pasiutligės atvejų nebuvo užfiksuota. Paskutinis pasiutligės atvejis buvo nustatytas 2018 m. rudenį prie Baltarusijos pasienio (pasiutligė diagnozuota lapei). Tačiau, 2021 metais kaimyninėje Lenkijoje buvo nustatyti du pasiutligės atvejai sausio mėn. pradžioje Mazovijos (lenk. Mazowieckie) regione, vietovėje, kurioje pasiutligės atvejų nebuvo daugiau nei 16 metų, o iki gegužės 11 d. buvo nustatyta 17 pasiutligės atvejų. Dauguma šių atvejų buvo netoli sienų su ES nepriklausančiomis šalimis, išskyrus vieną atvejį Pakarpatės (lenk. Podkarpackie) šiaurėje.

Tai, kad pastaruoju metu nebuvo užfiksuotų naujų pasiutligės atvejų, dar nereiškia, kad jų nebebus. Liga nepaiso sienų.

Žvelgiant į istoriją – 2014 m. Lietuvoje pasiutligės nebuvo nenustatyta, 2013 m. – 1 atvejis, 2012 m. buvo nustatyti 5 pasiutligės atvejai, 2011 m. – 14 atvejų, 2010 m. – 33 atvejai. Tačiau, pvz. 2005 m., kuomet Lietuvoje dar nebuvo vykdoma laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija nuo pasiutligės, buvo registruoti 1652 pasiutligės atvejai, o 2006 m. – 2232 atvejai.

Institute taip pat atliekami oralinės vakcinacijos nuo pasiutligės efektyvumo serologiniai (antikūnių susidarymo prieš pasiutligės virusą) bei tetraciklino žymens nustatymo (lapių ir usūrinių šunų žandikauliuose bei dantyse) tyrimai, vertinamas oralinės vakcinacijos efektyvumas

Jei turite augintinį

Vienintelis efektyvus būdas kovoti su šia pavojinga liga – vakcinuoti naminius ir laukinius gyvūnus. Visi augintinių (šunų ir kačių bei šeškų) šeimininkai savo gyvūnus privalo paskiepyti nuo pasiutligės ne rečiau kaip kartą per 12 mėnesių, arba, jei naudojama ilgo veikimo vakcina – pagal jos gamintojo instrukcijas. Remiantis ES šalyse galiojančiais teisės aktais, kiekvienas gyvūno savininkas turi turėti gyvūno augintinio pasą ar veterinarijos gydytojo išduotą skiepų pažymėjimą, kuriame būtų įrašytas gyvūno augintinio identifikacijos numeris ir duomenys apie atliktą vakcinacijos nuo pasiutligės.

NAUDINGA INFORMACIJA

Pasiutligės paplitimas Lietuvoje 2010-2018 m.